Suknelė su paskola

Visko visko per dizainerės gyvenimą būna, o antra tiek visko, susijusio su... pinigais. Yra buvę, kai nuotaka skraidė su privačiu lėktuvu, bet už suknelę atsiskaitė per pusmetį „išsimokėtinai“. Dažniau, nei pagalvotumėte, suknelės kūrimo procese aš tampu poros finansininku, kuris turi piktai atrėžti – ne, mes to negalime sau leisti. Arba šitas Pinterest sprendimas išlipa iš jūsų biudžeto, arba įsisvaigusiai nuotaikai rekomenduoju apie milžiniškus vau couture norus, kurie viršija sutartas ribas, dar kartą pakalbėti... namie... ir 9 kartus iš 10 svajonės apie grožį užsibaigia po pikta vyro letena ir griežtu – NE. Begalo dažnai matau, kaip kažkoks sprendimas būtų ypatingas, tobulai papildytų įvaizdį ir taptų vyšnia ant torto, bet mes tiesiog negalime jo turėti. Toks jau yra gyvenimas, kad kūrybą dusina toks buitiakas kaip pinigai. Iki dabar ryju ašaras, kai nuostabią rankomis siuvinėtą suknelę galėjo papildyti nerealaus grožio rankomis siuvinėtas nuometas, bet jis buvo keliais šimtais virš biudžeto ir ką tu, žmogau, padarysi... Pirma mintis buvo nuotakai nuometą padovanoti! Va taip tiesiog – iš idėjos, bet tris naktis prasivarčiusi lovoje susiturėjau. Pasirodė, kad tai labai nesąžininga mano meistrių darbo ir laiko atžvilgiu. Beje, šiais metais tokią dovanos kortą jau buvau ištraukusi, bet tokia praktika „vardan kūrybos“ yra labai žalinga ir stengiuosi trenkti sau per nagus, prisimindama, kad „vardan kūrybos“ susimoka ne nuotaka, bet meistrai.

Scenarijus A:
Nuotaka investuoja į suknelę, projektas pavyksta puikus. Yra pakeitimų nuo pradinės vizijos. Nors buvo inspiracinė Pinterest nuotrauka, bet nuotaka buvo atvira pasikeitimams - mes varijavome audiniais, siluetu ir detalėmis, dirbome su esama situacija ir biudžetu, nuotaka pasitikėjo manimi ir rezultatas pranoko lūkesčius. Taip, kaina didesnė, nei buvo numatyta, bet šventės dieną nuotaka jautėsi pati gražiausia ir geriausia savo versija, komplimentai, susižavėjęs ir mylintis vyro žvilgsnis, o galiausiai nuotraukos, kurios liks visam gyvenimui, atperka viską. Šventė išėjo už biudžeto ribų – na, taip jau būna su tomis vestuvėmis, bet per kiek laiko viskas išsilygino ir gyvenimas tekėjo savo vaga. Nepatogumai laikini, o prisiminimai amžini. Dar daugiau, nuotaka turėjo individualią suknelės kūrimo kelionę, jai svarbu buvo ne tik pati suknelė, bet detalės, pasirinkimo laisvė ir bendras kūrybinis procesas. Aš apsikabinu nuotaką, padėkoju ir abi išsiskirstome laimingos.

Scenarijus B:

Nuotaka investuoja į suknelę, bet ties kiekvienu sprendimu jaučiasi įtampa. Yra vizija, kaip turėtų atrodyti suknelė, ir tobulas Pinterest paveikslėlis, bet mes negalime sau leisti tokių pat audinių, visų dekoro detalių, milžiniško dydžio šleifo ir prabangių prancūziškų nėrinių. Nuotaka man kiša į veidą Dior ir Zuhair Murad, sako – noriu taip. Aš linksiu galva – suprantu, bet negalime. Nuotaka jau penkis kartus pasiskundė manimi planuotojai, o ši, kaip mama, pabaksnojo pirštu į eskizą. Aš pabaksnojau pirštu į biudžetą. Galime apsibaksnoti visi. Bendra emocija maždaug tokia: „Aš moku pinigus, aš noriu, man reikia.“ Lūkestis, kad iš po suknios pakils balti balandžiai ir nuneš šleifą link altoriaus, kad aplink šventės vietą kaip Snieguolės filmuke susirinks miško žvėreliai ir visi užtrauks dainą. Tai kažkaip tampa mano atsakomybe. Į procesą įtraukiama mama ir penkios draugės – reikia patarimų. Dizainerė nenori dirbti, nori NUPLĖŠTI PINIGUS. Nuotaka imasi pati vadovauti dizaino procesui. Rezultatas: yra. Bet nebuvo balandžių anei miško žvėrelių, verkiau gal penkis kartus ir kvestionavau, kodėl aš dirbu šitą darbą, kodėl apsiėmiau šitą nuotaką, kai žinojau, ŽINOJAU, kad nereikia. Nuotaka nepatenkinta – salone buvo ir suknelė-tortas, ir apimtis, ir perlai, ir deimantai, o ji gavo paprastą siluetą, kažką ten dizainerė sapaliojo apie kokybę, apie mažiau yra daugiau, bet tik bandė išsisukti, nes garantuotai tingėjo dirbti. Visi išsiskirsto nelaimingi.

Kaip norite, kad būtų? Kaip gali būti? Ar matote scenarijuje save? Man labai patinka posakis, kad nėra „brangu ar pigu“, yra „verta arba ne“. Šventai tuo tikiu.

„Aš pasiryžusi investuoti į Aprilio suknelę“ man yra milžiniškas, tiesiog žodžiais nenusakomas komplimentas ir taip, ne mano reikalas, kokiais keliais ateina biudžetas, bet mano reikalas yra paprastas žmogiškumas. Nuo vaikystės šeima mane vadino „Rūta – svieto lygintoja“, nežinau, ką dėl to kaltinti. Romantistinę literatūrą, lietuvių kalbos mokytoją ar pasakas apie riteriškumą, garbę ir orumą. Man negarbė apsiimti kurti suknelę, kai žinau, kad negaliu išpildyti lūkesčio, kai negaliu prikviesti miško žvėrelių ar po sijonu prikišti balandžių. Negarbė pažadėti, bet neištęsėti pažadų. Didžiulis nusivylimas žinoti, kad nuotakai tai INVESTICIJA, o aš siūlau mažiau, taupiau, karpau, atsijoju, nuimu, neleidžiu, nedarau, nesuteikiu.

Pabaigai papasakosiu jums apie savo vestuves:

Kai tuokėmės, gyvenome labai paprastai, aš buvau ką tik pradėjusi savo veiklą ir apie jokius dešimtūkstantinius biudžetus net nėjo kalba. Mano bateliai buvo iš Zaros, mūsų vestuvių šventė – be vedėjo, gyvos grupės ar ledo gulbių. Pakvietimus padariau pati, išsiuvinėjau ant servetėlių svečių vardus, tortą susiradau Facebook grupėje, o kaip atrodė dekoras, sužinojau šventės dieną, nes biudžetas buvo minimalus – jaučiausi dėkinga, kad dekoratorė su mumis išvis dirba, ir šį reikalą paleidau savieigai. Gal skamba romantiškai ir jaukiai, gal taip ir buvo. Tiesa tokia, kad tiesiog neturėjome galimybių kitaip. Rinkomės mažai, bet kokybiškai. Suknelė buvo brangi ir brangesnė, nei galėjau sau leisti. Man tai tikrai buvo investicija į prisiminimus, procesą, į kūrybą, į pasakojimą apie save ir apie mus. Buvo gražu ir buvau labai laiminga. Vestuvės praėjo ir viskas kažkaip išsilygino, atvėso, susiklostė ir išplaukė į štilį. Bet jei būtume pasiėmę paskolą, darę virš savo galimybių ribų ir ledo gulbėms važiuojant į šventės vietą nulūžtų kaklai, jei penkių aukštų prabangios artisan kepyklos tortas būtų neskanus, madingas žvaigždžių fotografas vėlavęs 15 min., o suknelės už belenkiek pinigų siūlė būtų buvusi aštri pažastyje – mane būtų ištikusi isterija. Garbės žodis, pilna bridezilla isterija.

Ir tokių emocijų niekam nelinkėčiau, kaip ir suknelės su paskola.

Visi nors kartą gyvenime esame turėję momentą, kai norime, kad dangus užgriūtų, o žemė prasivertų ir mus prarytų. Tikrai esate troškę sulįsti į plyšį sienoje, susipakuoti po plintusu ar mažų mažiausiai teleportuotis ir sekundės dalelei išnykti į nebūtį.

Labai gerai pamenu jausmą, kai nuotaka manęs paklausė, ar galiu atidėti apmokėjimo terminą, nes ji laukia, kada išmokės pensijų fondo pinigus. Tai va, jaučiausi kažkur ten ir kažkaip taip – nebūtyje ir po plintusu. „Mmmaa ahaa mm gegegrai“, – sumikčiojau, – ir tik girdžiu save šaukiant: „Kodėl tu man tai pasakei, aš nenoriu žinoti!!!“ – susiėmiau delnais smilkinius, lyg bandydama suturėti josios žodžius, kad tik neįlystų man į galvą. Bet nelabieji, slidūs žalčiai ėmė ir įlindo, matyt, per ryklę, kol žagsėjau stabo ištikta ir pasąmoningai stūmiau jaunąją pro duris.

Situaciją su pensijų fondu prisimenu kaskart, kai su nuotaka atsiduriame nelygioje „norai prieš biudžetą“ kovoje – išmuša šaltas prakaitas, o aš bandau sau kartoti „ne mano reikalas, ne mano reikalas“. Ir tiesa tokia, kad tikrai ne mano. Suknelė gali būti iš pensijų fondo pinigų, iš mamos santaupų ar iš greitųjų kreditų. Reikalas ne mano. Bet pasidaro mano, kai suknelės kaina yra už nuotakos ar poros komforto ribos. Labai labai labai blogai, dar kartą pakartosiu – labai blogai yra gyventi už savo galimybių ribų. Pirkti didesnius namus, nei galime, bet gyventi nuo paskolos iki paskolos ir melstis, kad neatsitiktų gyvenimas, niekas nesusirgtų, nenumirtų, euriboras nepakiltų ar neatleistų iš darbo. Įsigyti prabangų sportinį automobilį, bet sukišti visus pinigus į jo išlaikymą. „Investuoti“ į dizainerio rankinę, bet bijoti ją dėvėti, kad neduokdie neatsirastų dėvėjimo žymių. Nereikia „investuoti“ į vestuvinę suknelę, jei ta „investicija“ turės įtakos jūsų šeimos gerbūviui ar finansiniam saugumui. Tas šiurpas per kūną ir noras teleportuotis mane vėl aplankė kartu su nauja pažintimi. Po pirmo susitikimo su nuotaka ši parašė, kad eis konsultuotis su siuvėja ir, jei ši negalės išpildyti jos norų, ji „pasiryžus investuoti“. Blyn, – galvoju. Bus blogai. Ir akimis ieškau sienos tarpo, kur galėčiau įsisprausti. Kadangi mes čia visi atviri, aš jums papasakosiu, kaip gali baigtis toks investavimas: