Ne aš persipuošiau, o visi kiti nepakankamai pasistengė

Esu žmogus, kuris nekenčia pasikeitimų. Jokių. Man patinka tos pačios vietos, tie patys žmonės, tos pačios rūšies kava, ta pati kosmetologė ir taip pat išdėstytos prekės prekybos centre. Bet koks pokytis stipriai supurto mano ašį ir aš siaubingai skaudžiai, ilgai ir giliai išgyvenu kiekvieną netektį. Persikraustymą, nutrūkusias draugystes, sudužusį mylimiausią puodelį iš kurio kas rytą gėriau kavą daugiau nei penkerius metus. Gal todėl ramybę randu klasikoje, estetikoje, dešimtmečius ir net šimtmečius suprantamoje „grožio“ sąvokoje. Man salsta širdis nuo perlų vėrinio eilutės, tvidinio švarkelio, klasikinės formos rankinės, visa siela jaučiu raudonas lūpas, įliemenuotą siluetą, „puošnumą“, kuris man visai neatrodo puošnumu, o tiesiog susitvarkymu ir pasitempimu.

Tad galite įsivaizduoti koks liūdnas ir beviltiškas man atrodo mūsų visų pokytis, kai į teatrą einame su sportbačiais, į darbą su tamprėmis, o puošniausiu iš puošniausių apdarų tampa paprastučiai balti marškiniai. Dar daugiau, man rodosi (sako, kai rodosi reikia žegnotis) jog niekam nieko nebereikia. Ir niekas nieko nebenori. Nenori puoštis, stengtis, suktis garbanų ir dažytis lūpų, persirengti ir skirti savo laiko, dėmesio, rūpesčio SAU ir kitiems. Kur dingo strainūs žmonės, ar jie niekada nebegrįš ir mes liksime amžiname džinsų ir aptysusių bliuzonų pasaulyje?
Žinau, jog atgimiau ne savo laiku, ilgiuosi dalykų, kurių net nesu mačiusi. Mano širdyje saloniniai susitikimai, tris kartus per dieną keičiamos suknelės, arbatos gėrimo ceremonijos ir labdaros aukcionų vakarai lydimi prabangių audinių šiugždėjimo. Žiūrėdama vieną mylimiausių srialų „The Crown“ piktai prunkščiu – ko jie ten visi skundžiasi? Juk gyvena mano svajonių gyvenimą... ir tikrai tikrai esu šventai įsitikinusi, jog būčiau tobula Britų karališkosios šeimos narė.
Ir nors manoji šeima ne karališka, amžinai įsilipusi į bulvių vaga, dažnai su kaliošais, nuo pavasario iki pirmųjų šalnų įmerkę rankas į žemę – pasipuošimo (arba kaip mano Močiutė sako „susitempimo“) poreikį, jausmą, jog turiu, o dar svarbiau noriu būti straini, turbūt išgėriau su Mamos pienu. Nuo Prosenelės iškrakmolytų, akinamo baltumo bažnytinių skarelių, juodų kuklių kailinukų, daugiau nei tris dešimtmečius saugotos mažos rankinės, kuri nepakeitė savo pradinės išvaizdos iki Močiutės kostiumėlių, skrybėlaičių ar pasakiškų Mamos aukštakulnių – mes visada buvome strainios. Dar daugiau, mes esame alkanos strainumui.

Strainūs žmonės – nykstanti rūšis. Arba pasaulis taip pasikeitė, jog strainam žmogui nebėra kaip išgyventi tarp tų, kurie iš lovos išsirideno tiesiai į darbą, restoraną ar koncertą. Mūsų laikas diktuoja „bet ką ir bet kaip“ madą, kuri turiu pripažinti, išlaisvina. Arba nuvilia tokius kaip aš – alkanus strainumui.

Mano Močiutė kiekvieną kartą prieš išvažiuodama į maisto prekių parduotuvę pasidažo lūpas, pavelia plaukus ir užsimauna bent vieną žiedą. Ji man kartoja ir kartoja „puoškis, dėvėk gražiausias sukneles dabar!!!” ir tai kažkokiu būdu išarė vagą mano sąmonėje. Kai tik pasijaučiu mažumėle per daug, žvilgteliu į savo atvaizdą veidrodyje ir pati sau sakau „kada jei ne dabar“, o tada žengiu pro duris visa sau straini. Mano Vyras irgi strainas, bet ne taip prigimtinai ir nenumaldomai, kaip aš. Pažinties pradžioje Jis karts nuo karto manęs užklausdavo ar tik ne per daug išsipuošiau, o aš atsakydavau „ne aš persipuošiau, o visi kiti ne pakankamai pasistengė“. Panašu, jog ir man pavyko Jo sąmonėje prakasti strainumo vagą.

Tad puoškitės, būkite strainos ir sakykite „ne aš persipuošiau, o visi kiti ne pakankamai pasistengė“.

R.