Mūsų vestuvių istorija arba beveik basa ir nedažyta
Pradėsiu nuo to, kad jei skaitant mano vestuvių istoriją Jūsų antakiai kils į viršų, rauksis kakta, formuodama negražią raukšlę ir natūraliai kils klausimas, kaip taip įmanoma??? Žinokite – aš viską puikiai suprantu. Ir man kyla tokie patys klausimai. Svarbiausia – pamokos išmoktos. Nepaisant visko, turiu pačius nuostabiausius draugus ir Vyrą, kurį pati sau išbūriau, išpranašavau, išsvajojau. Tokį, kurį vaizduodavau žaidžiant lėlėmis, matydavau šeštadienio ryto filmuose ir kalėdinėse reklamose. Gavau lygiai tokį vyrą, kokiais norėjau paversti visus buvusius. Jis atėjo į mano gyvenimą pilnas savęs, saugus ir ramus, nepajudinamas mano emocijų, nenubloškiamas pačių stipriausių vėjų, kuriuos, Dievas mato, moku sukelti pačią ramiausią dieną. Jis toks, kokio linkėčiau savo dukrai, ir tai pasako viską.
Kai seilėtas ir man nebūdingas intro jau parašytas (turėsite man atleisti romantiką, juk prieš porą savaičių susituokiau ir dar skrendu ant milžiniško cukraus debesies), keliaukime prie mano vestuvių istorijos. Daugiau nei metus nieko niekam nepasakojau, tad dabar noriu išsikalbėti iš širdies.
Kad Mantvydas man pasipirš, jaučiau jau kurį laiką. Einant paskutinėms mūsų kelionės Romoje dienoms ir nesulaukusi žiedo romantiškame restoranėlyje, neradusi jo šampano taurėje, skersai ir išilgai išknisusi tiramisu, ilgiau nei reikėjo pastovinėjusi vaizdingose aikštėse ir prie nuostabaus grožio fontanų – pyktelėjau. Moli tu – galvoju. Kaip reikia praleisti tokią progą: esame nuostabiame mieste, valgome skaniausius patiekalus, peilis ir šakutė alsuoja meile, net purvini balandžiai pakelėje burkuoja kaip jaunavedžiai, o tu nesiperši?! Buitis buvo užknisusi, kelionė laukta, laiku ir vietoje, o aš – su šviežiu manikiūru. Po nuostabiai skanios, bet nerezultatyvios vakarienės sėdėjome ant Tiber upės kranto, žvelgėme į naktinę Romą, miesto šviesos krito į vandenį, o netoliese esančiame laive girdėjosi muzika ir švelnus klegesys. Nurijusi gurkšnį šampano tiesiai iš butelio, reikšmingai papūčiau lūpas ir dėjau labai feministinę kalbą apie moterų ir vyrų santykius. Jau nepamenu tiksliai, bet žodžiai buvo maždaug tokie: „Ir nereikia gelbėti vyrų ar spręsti jų problemų. Vyras ne vaikas ir pats turi išsispręsti savo problemas.“ Balso tonas kilo, tarp eilučių besislepiantis nusivylimas putojo kaip tas atkimštas šampano butelis karštą birželio naktį, o mane pažįstantys žino, kokia įnirtinga ir emocionali galiu būti, kai užsivedu teatrališkame monologe išsakydama visus savo jausmus. Mantvydas, kaip visada, ramiai išklausė su pusine šypsena veide, tada nervingai pasimuistė sakydamas: „Jei jau taip sakai, imkime ir vieną problemą išspręskime“, - ir ištraukė žiedą. Toliau nepamenu nieko, nei ką jis sakė, nei ką aš atsakiau. Sėdėjau be amo. Žinau, kad jo žodžiai buvo gražūs ir kad jis drebančiu balsu paklausė, ar būsiu jo žmona, jog pridūrė porą sakinių apie mūsų gyvenimą. Norėčiau tą akimirką turėti savo prisiminimuose, atsukti vėl ir vėl, kartoti it dainą vinilinėje plokštelėje, kur laikas pakeičia tai vieną ar kitą detalę, pridėdamas sentimentalaus skambesio, bet aš nepamenu praktiškai nieko… Su tuo žiedu jis ištraukė man kilimą iš po kojų, pakišo banano žievę, kaip kokiame animaciniame filmuke, ir aš loštelėjau ant nugaros. Jis taip išsigando mano reakcijos, kad nedrąsiai tarstelėjo, jog dar galiu pagalvoti ir aš nuoširdžiai galvojau. Vis žvelgiau į žiedą ant savo rankos ir galvojau, galvojau, galvojau, regis, užmigau, bet vis tiek galvojau iki kitos dienos ryto, o tada pradėjau džiaugtis.
Sakiau, kad geriau būčiau aprengus dešimtis nuotakų, negu save. Nesu turėjusi bjauresnės, sudėtingesnės, priklesnės, įnoringesnės klientės. Velniop ją, daugiau niekada nedirbsiu. Garbės žodis, eisiu pas kitus dizainerius – tegu dirba su manim ir sėkmės jiems. Neįsivaizduoju, kaip nuostabi ir pati kantriausia siuvėja manęs nepasiuntė. Visada juokaudavau, kad klientės nori pūstos, bet tiesios, romantiškos, bet minimalistinės, su nuometu, bet be, ilgomis, bet trumpomis rankovėmis...galėčiau tęsti be galo... suknelės. TAIP! AŠ JUS SUPRANTU…AŠ TA NUOTAKA!!! Per vieną iš primatavimų stovėjau apsisiautusi baltais nėriniais tiesiai prieš veidrodį ir bukomis akimis žvelgiau kiaurai savo atvaizdą. Atrodė, kad tai, kaip būsiu apsirengusi, kažkaip apsprendžia viską. Ar aš gera dizainerė, mano santuoką, Aprilio kūrybą ir vertę, kitų žmonių lūkesčius man ar tam įvaizdžiui, kurį esu susikūrusi.
Suknelė keitėsi tris kartus ir turbūt dar nebūtų pabaigta, jei nebūčiau pasikeitusi aš. Čia tik suknelė, ji negali būti VISKAS. Taip, tai mano santuokos rūbas, aš noriu patikti sau ir savo Vyrui. Bet tik tiek. Noriu būti tiek savimi, kiek tik galiu. Išgyventi tą nuostabią dieną savo odoje, savyje ir mūsų bendrystėje, o ne įvaizdyje. Ne apie madas čia ar Aprilio reklamą. Tad aš niekam neleidau kištis į kūrybinį procesą: nei mamai ar močiutei, tetoms, kurioms, žinoma, buvo baisiai smalsu. Nenorėjau nei vieno komentaro, kam kas gražu ar negražu. Ar jos eitų be nuometo ar su, kas man labiau tiktų. Priėmiau kaip faktą, kad gal kažkam nepatiks, nesupras mano rankomis išsiuvinėtos rožės. Ir gerai. Labai gerai, nes mums buvo tobula.
Suknelės kūrimas prasidėjo nuo Mantvydo kostiumo. Būsimas vyras buvo gan kategoriškas su spalva ir modeliu, tad vos radę medžiagą ėmėme dėlioti bendrą idėją. Man labai pasisekė, jog Mantvydas nėra žalias mados pasaulyje ir pats dirba su vyriškais kostiumais. Turiu pripažinti, jog dirba daugiau ir geriau už mane, tad šiame procese aš mokiausi iš Jo. Jei moterų drabužiai yra apie formą, medžiagiškumą, spalvą, dekorą…tai vyrų – apie milimetrus. Gerame kostiume pora milimetrų ne ten yra viskas, ir čia tikrai Dievas slypi detalėse.
Mano suknelės įkvėpimo šaltiniai – istorinis ir emocinis kontekstas. Žinojau, jog noriu struktūriško, ne seksualizuoto korseto, kuriam įkvėpimo sėmiausi iš 16 a. istorinio kostiumo. Suplokštinta krūtinė buvo svarbus niuansas visame įvaizdyje. Norėjau uždaros, nuo galvos iki kojų pridengtos suknelės, net šiek tiek davatkiškos energijos, kuklumo ir pagarbos jausmo. Nuo pat pradžių sakėme, jog mūsų santuokos šventė įvyks ne prie stalo, o bažnyčioje, tad savo suknele tokią emociją ir siekiau atspindėti. Svajojau, kaip prie altoriaus eisiu ori, didinga, šviesi – pačia plačiausia prasme ir su ilgu nuometu žengsiu link savo mylimo Vyro. Taip ir buvo.
Šiek tiek detalių:
Suknelė sukurta iš trijų kombinuotų audinių. Trijų skirtingų nėrinių ir tinkliuko.
Korsetas pagamintas iš nuostabaus šilko audinio. Dievinu jo matiškumą, neapdorotą, žaliavinę faktūrą, subtilų blizgesį ir formą. Kadangi jis nėra sujungtas su apatine suknele, svajoju, kaip dėvėsiu jį per vestuvių metines prie kelnių, po švarku ar ant trumpos apatinės suknutės.
Sagutes rankogaliuose ir nugaroje siuvau naktį prieš vestuves. Ne super geras sprendimas, bet bent nebuvo kada jaudintis.
Rožė ant krūtinės išsiuvinėta mano rankomis, keturiomis skirtingomis karoliukų rūšimis, norint sukurti švelnų šešėliavimą.
Dvi dienas iki vestuvių sugalvojau, jog noriu nuometo, kurio neturėjau. Bet ar negaliu padaryti? Žinoma, kad galiu… na ir aišku, dieną prieš pakeičiau šukuoseną.
VESTUVINIAI NUOTYKIAI
Mūsų santuokos sakramento priėmimo ceremonija vyko Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje, o vestuvinė vakarienė – Baltame ruonyje. Viso šventėje dalyvavo 23 žmonės ir mums tai buvo pats geriausias sprendimas. Nors pati esu iš Klaipėdos, vestuvių rytui norėjome atskiros, jaukios erdvės, o tai, pasirodo, nėra taip lengva. Nežinau, kas yra, bet kur Klaipėdoje jaukūs, gražūs maži viešbutukai? Kur estetiškai įrengti kambariai be džekuzi viduryje svetainės? Regis nėra tarpinio varianto tarp dirbtinės prabangos su raitytais baldais, šalto, ale minimalistinio betono ir visiško šiukšlyno. Savo svečius apgyvendinome Old Mil hotel – norėjome, jog pajaustų kuo daugiau klaipėdietiškos dvasios ir galėtų pasigėrėti krantinės vaizdais. Patys radome jaukų kambarį Tiltų namuose.
Tik atvykę ėmėme neštis daiktus ir mašinoje likus voliotis tik vienai Mantvydo batų porai man kilo klausimas: o tai kur mano lagaminas? Kur MANO LAGAMINAS su visais daiktais, kosmetika, apatiniais, vestuviniais bateliais??? Kai Mantvydas šyptelėjęs pasakė, kad tokio išvis nebuvo, pagalvojau, jog juokauja. Cha cha.. ne o rimtai? Perklausiau tris kartus, kol šypsenos nebeliko. Aš jį palikau. Ne, ne Mantvydą. Palikau lagaminą... ir dabar akyse matau, kaip jis guli ant lovos, net neužtrauktas. Taip išskubėjau iš namų, viena ranka nešdama suknelę, kita derindama paskutines dekoro detales, kad užmiršau milžinišką lagaminą. Paskutinį mėnesį buvau atidavusi save klientėms: kitų suknelėms, krikštynoms, vestuvėms, iki paskutinės dienos pakavau siuntinius, atrašinėjau į laiškus, kad visai užmiršau save.
Kvėpuoju ir galvoje suku galimus A, B, C ir Ž scenarijus. Suknelę turiu! Čia jau pradžia. Visa kita išspręsime. Mano miela draugė Julija juk turi namų raktą, nes dažnai prižiūri mūsų katiną. Ji turėjo išvažiuoti iš Vilniaus vėlai po darbo, užsuks ir paims. Viskas gerai, kvėpuojam. Skambinu Julijai ir priploninus balsą prašau gelbėti. Girdžiu, kaip telefono ragelyje be nuostabos sumurma „mhm“. Net nepasakosiu, kiek tokių situacijų jau esame turėjusios. Šiek tiek nusiraminusi ant stalo svetainėje išsitiesiu savo vestuvinę suknelę ir imu siūti sagas, laukdama Julijos skambučio su patvirtinimu, jog viskas gerai. Taip, siuvu sagas savo vestuvių išvakarėse ir ką jūs man. Toks dizainerės gyvenimas, batsiuvys be batų. Džiaugiuosi, jog išvis būsiu apsirengusi. Gal net su apatiniais, dezodorantu ir batais, jei draugė viską sutvarkys. Julijos skambutis: „Rūta...stoviu prie tavo namų durų...žinok turiu ne tą raktą.“
Kaip ne tą? Durys užsirakina dideliu ir...mažu raktu. Ji turi NE TĄ RAKTĄ. Gerai, kad sėdėjau, nes būčiau klestelėjus ant žemės. Nu viskas, durų juk nelaušime. Čia tik lagaminas, pagrindinę suknelę turiu, gaila aišku trumposios vakarinės, gaila batelių, teks ryt ryte nusipirkti kitus. Nieko nepadarysi.
Nepasakosiu visos rakto gavimo istorijos, bet mano draugai jį gavo! Užtruko tris valandas po darbo, bet lagaminą paėmė, aš tuokiausi su batais, vakaro eigoje pakeičiau suknelę, buvau su apatiniais ir skaniai kvepėjau. Prieš miegą dar pasijuokėme, kad kiekvienose vestuvėse būna kažkas tokio, ir palinkėjome sau, kad čia ir būtų didžiausias nuotykis. Pamanykit, tuokčiausi be batų. Koks skirtumas! Nusišypsojau ir užmigau su mintimi, kad ryt bus gražiausia diena mano gyvenime.
Aha, palaukit.
Vestuvių rytą, po gražios šukuosenos, skanios kavos ir malonaus pokalbio su labai miela plaukų meistre, skubu į kitą saloną makiažo. Ateinu anksčiau, nes nerimas su kiekviena valanda nevaldomai kyla, tad noriu viską daryti lėtai ir ramiai kvėpuodama. Pasisveikinu su moterimi, kuri tuo metu daro makiažą kitai merginai, ir pasiteirauju, kur galėčiau rasti savo meistrę. Moteris suglumsta ir man sako, kad čia tokia nedirba. Kaip nedirba?
– Čia Viva salonas, - neklausiu, o jau piktai teigiu, nes prieš užeidama du kartus pažiūrėjau į iškabą. Visada taip darau, nors ir puikiai žinau, į kokią vietą einu.
– Taip, taip, - linksi moteris, - čia mano salonas ir žmogaus tokiu vardu nesu mačiusi.
Besiplaikstydama ilgo lietpalčio skvernais nežmonišku greičiu išdūmiu laukan ir skambinu savo makiažo meistrei. Ji tikina, kad yra salone, bet manęs nemato. Tyliu pasimetus, galvodama apie visus galimus variantus: mane apgavo, esu ne tame salone, čia prieš vestuvinis košmaras, vienas iš tų, kuriuos sapnavau paskutinį mėnesį, kaip žmonės apsinuodija tortu, kunigas užgeria ir neatvyksta į ceremoniją, mano suknelė suplyšta einant link altoriaus...na žinot. Vizažistės tonas irgi pradeda nervingai kilti: „Aš salone, laukiu Jūsų, Vivoje...Vivulskio gatvėje.“ Galvoju apie visas galimas Vivulskio gatves Klaipėdoje. Aš tokios nežinau, nors čia gimiau ir užaugau. O nežinau todėl, kad tokios nėra. Savo vestuviniam makiažui tikrai užsirašiau Vivoje, tik ne Klaipėdoje, o Vilniuje. Ir ne tik, kad save užrašiau, bet ir savo būsimą anytą.
Vėlgi sutrumpinsiu istoriją pasakydama, kad mane visą apsiverkusią, raudonai iškaitusiais žandais ir drebančiomis rankomis priėmė Klaipėdos Vivos salono merginos, suorganizavo makiažą ir šukuoseną mano anytai, o Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė priėmė pas save, nuramino, nuostabiai padažė, išgyrė ir išleido kaip pačią laimingiausią ir gražiausią nuotaką.
Dabar mano vargai jau skamba juokingai, nes žinau, kad būčiau susituokusi be batų, makiažo, net be suknelės ir vistiek būčiau pati laimingiausia. Žinoma, džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų drabužiais. Ne tik savo suknelėmis, bet ir Mantvydo kostiumu, kurį kūrėme kartu. Bet dar labiau džiaugiuosi, kad tapome šeima. Tas momentas, kai tarėme priesaikos žodžius, žiūrėdami vienas kitam į akis ir verkdama taip, jog vienu metu nebemačiau savo Vyro veido, o tik mylimus ir mylinčius kontūrus – yra vienas didingiausių mano gyvenime. Kai žmonės sako, jog po vestuvių niekas nepasikeis, tai aš paprieštarausiu – pasikeis viskas. Labai gerai jaučiu, kaip mano širdis pasikeitė. Nežinojau, kad savyje galiu talpinti tiek meilės, didesnės už mane, už Mantvydą, už vestuves, skanų ar neskanų tortą, gerą ar blogą muziką, tobulus batelius, pakvietimus. Nesame naivūs ar galvas pametę idiotai, juk mes abu išsiskyrusių tėvų vaikai, bet mūsų priesaika buvo didesnė net už pačią santuoką.
Visą gyvenimą Tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas.
Ypatingai noriu padėkoti šiems nuostabiems žmonėms, be kurių nebūtų didelės dalies mūsų šventės:
Fotografė: Sandra Tamos
Vestuvių rytas: Rusnė Pazdrazdytė
Dekoras: Moss box
Žiedai: Katės akis
Šukuosena: Toma Ivoškienė
Makiažas: Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė
Lagamino organizatoriai ir brangūs draugai: Julija, Sigita ir Artūras.
O čia mano mėgstamiausia nuotrauka.
„Noriu būti tiek savimi kiek tik galiu. Išgyventi tą nuostabią dieną savo odoje, savyje ir mūsų bendrystėje, o ne įvaizdyje.“
