Mano meilės laiškas Kamilei

Kaip aš laukiau šitų nuotraukų! Gausite stipriai įsikibti ir mane truputį pakentėti, nes jų bus daug. Ir nieko negalėsiu su savimi padaryti – dalinsiuosi į kairę ir dešinę, postinsiu, skelbsiu, skleisiu ir viešinsiu.

Kamilei jaučiu didžiulę meilę. Ji yra ne tik nuostabi fotografė, su kuria apturėjau pačią pirmą (o dievai, kaip seniai tai buvo) fotosesiją. Kamilė – vienas nuostabiausių mano sutiktų žmonių. Gelbėjo ir navigavo mane, vedė už rankos, tikėjo ir palaikė nuo pat pirmos pažinties dienos. Tiesą sakant, būtent iš jos ir išmokau, kaip būti šalia fotografo: ką pasakyti, ko paprašyti, kaip žingsnis po žingsnio gvildenti idėją, išlaikyti kūrybinę bendrystę ir gerbti vienas kito ribas. Dar daugiau – Kamilė nuo pirmo susitikimo kažkaip magiškai suprato ir toleravo mano darbinį charakterį. Tą, kurį nuo svetimų slepiu po devyniais užraktais. Jis skirtas tik mylimoms siuvėjoms, fotografams, artimiausiems draugams ir mano Vyrui. Ne, nepagalvokit – aš visai ne bjauri. Greičiau, atvirkščiai. Esu per daug atvira, netaktiškai kažką nuveliu su visu žemaitišku stačiokiškumu. O mano humoro jausmas – kaip koks aštriai/sūriai/saldus desertas. Na, sakykime, ne visiems. Kol dar nespėjote pasibaisėti, prisiminkite, kad skaitote kūrybininkę, kuri dirba su kitais kūrybininkais kūrybinį darbą. Čia ne koks tolerantiškas ofisas. Nesėdėsi kaip mietą prarijęs – turi būti nuogas, atviras ir savimi. O vat Kamilė… Būdama elegantiška, jautri ir subtili, tokia karališkų rūmų dama su svajingai nuleistomis blakstienomis, kabino mane po arbatinį šaukštuką ir juokėsi. Su ja – velniškai paprasta. Lengva, jauku ir gera. Būti, kalbėti, dirbti, svajoti ir kurti. Net dabar, rašydama, girdžiu Kamilės „Nu Rutaaaaa“, ir ji valiūkiškai kvatojasi, truputį mane drausmindama.

Visuose mūsų darbuose šalia būdavo Kamilės sesuo Agnė. Ji darė modeliams gražiausius makiažus, o aš mokėjau joms abiem bandelėmis. Nu va, tokia gryna tiesa – nieko daugiau negalėjau pasiūlyti. Kažkada papasakosiu apie savo pradžią. Garantuoju, juoksitės ir verksite besijuokdami. Bet šiandien ne apie tai. Šiandien – apie Kamilės vestuves!

Ties pagrindine ceremonijos suknele mane nurungė J. Statkevičius. Nieko nesakau – negėda pralaimėti. Bet palaukite kokių krikštynų. Pažiūrėsim, kas tada sukneles siūs. Aš būsiu didesnė, daugiau kėdžių užsėdus ir dar duosiu kutiūrinių vaizdų. Muahaha (piktadario juokas fone).

O su antros dalies suknele Kamilė atėjo pas mane. Aš su visa didele meile, dar didesne istorija ir tuo sunkiu charakteriu kibau į darbus. Jūs pa-žiū-rė-ki-te. Į Kamilę. Ne į suknelę. Kamilė spindi suknelės fone.

Čia ir Italija, mafijos boso žmona, 90s griežas švarkas ir švelnumas po juo. Baltos rožės motyvas, atliepiantis šventės floristinį dekorą. Šiugždantis baltas šilko kaspinas, it koks orinis pyragaitis nutūpęs ant klubo. Švarko saga, tobulai deranti su vintažiniais klipsais...Ech. Turiu padaryti pertraukėlę ir įkvėpti oro. Silpna nuo grožio, nors tu ką....Gerai, tęsiam.Čia ir rankų darbas (labai daug rankų darbo), kai karoliukas po karoliuko papildomai siuvinėjau audinio tarpus. Jie, žinoma, išsidėstė visai ne ten, kur turėjo, todėl reikėjo priešinį sukurti iš naujo. Bet galų gale – čia tik rūbai. Rūbai, kuriais parašiau savo linkėjimą Kamilei ir jos Vyrui. Mano geros mintys. Meilės laiškas. Milžiniškas, didžiulis AČIŪ. Už labai gražią širdį. Tokią, kuri spindi žymiai ryškiau už bet kokius siuvinėtus perlus.

Dažnai sau primenu, kad gyvenime niekas niekam nieko neturi. Ypač tada, kai nusiviliu žmonėmis. Bet yra tokių, kurie tiesiog... dalinasi.

Ir Kamilė – viena iš jų.

Nuotaka: Kamilė Leonavičiūtė Babiediene
Švarkas ir suknelė - Aprilis Studio
Nuotraukos - Silvia Poropat, Ausra Create