Mamos mamos mamos (įrašykite savo variantą)

Prieš naują sezoną jaučiuosi it prieš naujus metus - reflektuoju, svajoju, dalinu pažadus, išsikeliu naujus tikslus, manifestuoju, atleidžiu sau klaidas, priimu pamokas ir prisiekiu būti dar geresnė. Tad dėmesio dėmesio - karalius mirė - tegyvuoja karalius! O nauja ir dar geresnė dizainerė iškilmingai paskelbia: Nuo šio sezono galutinai ir amžinai nebeįleidžiu mamų, sesių ir draugių į primatavimus anei konsultacijas. Ypač mamų.

Baikit, nieko nesakykit, nenoriu net girdėti. Parašyta krauju, iškalta akmeny ir patvirtinta notaro. Taškas. Ir taip, jūs galite dabar užmėtyti mane akmenimis, piktai purkštauti, trypčioti koja ir skėsčioti rankomis, bet neįleisiu vis tiek. Žinau viską, ką pasakysit, suprantu, linksiu galva.

Taip, jums vienoms nedrąsu, taip – mama pažįsta geriausiai, tikrai taip, ji myli labiausiai ir visada pasakys tiesą. O gal dizainerė tik norės prakišti jums visai netinkantį modelį, apiplėš vidury baltos dienos ir paleis visą apsiverkusią su baisia suknele tiesiai į gatvę?! Gali būti. O dar, o dar, – jūs man sakote, pūsdamos orą ir maskatuodamos rankomis, – o kur dar tas ypatingas mamos ir dukros momentas, kur jūs vilkite savo svajonių suknelę, o mama žvelgia į jus ašarų ir pasididžiavimo kupinomis akimis?! Negi ir tai atimsiu???

Dabar abi įkvėpkime, aš pabandysiu pasiaiškinti.

Ne iš niekur tokį briedą pati sugalvojau ir tikrai ne todėl, kad noriu užsitraukti visų Lietuvos nuotakų mamų rūstybę. Mano griežta pozicija atėjo iš nesmagios patirties, siekio optimizuoti procesą ir noro turėti patį geriausią rezultatą. Suknelės kūrimas yra baisiai intymus procesas – tai energijų apsikeitimas, beveik neįžodžinamas ir jautrus. Jis vyksta tarp inspiracijos šaltinio – jūsų – ir kuriančių rankų – manęs. Čia kaip pirma pažintis tarp būsimų įsimylėjelių, pauzė prieš bučinį, vibruojantis oras prieš prisipažinimą. Ar šiuose momentuose trūko mamos dalyvavimo? Na, turbūt ne…

Man reikia, būtina ir svarbiausia – pažinti jus. Tokią, kokia esate viena, pati sau, ir tokią, kokia norite būti. Kūrybai reikia erdvės, pasitikėjimo, oro. Absoliučiai visi žmonės turi savitą matymą, savų svajonių ir įsivaizdavimų: „aš tave matau tik su…“, „tau visiškai netinka…“, „jau tik ne tau toks…“, „va tau tinka tik…“ (įrašykite savo variantą). Pažįstama?

Mamos ir dukros momentą tikrai turėsite, tegu jis būna vestuvių dieną: gal ji padės apsirengti, gal jai pirmai parodysite suknelę, o jau visai blogu variantu – jei pikta šnairuos iš už stalo kampo – pasakysite: „Mama, ačiū, kad visada mane palaikei, net kai nesupratai“, ir ji bus nuginkluota. Nes visos visos mamos tenori, kad jų dukra būtų laiminga. Trijų žmonių terpėje aš pildysiu ne jūsų, o lydinčio ir komentuojančio (neduok Dieve, kritikuojančio) asmens svajones. Žinot, koks bus rezultatas? Suknelė, kuri gal ir graži, bet jausis ne sava, jausitės blogai ir su patempta lūpa galvosite: „o aš būčiau norėjusi…“ (įrašykite savo variantą).