Kalėdų nuojauta
Pirmasis laiškas.
Ech, kaip man sunku bendrauti instagrame. Trumpam pasirodžius – dingstu savaitėm. Bet čia, už kompiuterio ekrano, kuris drauge su maža staline lempa gruodžio tamsoj apšviečia mano veidą, jaučiuosi saugiau ir galiu rašyti Jums. Gal meilės laišką?
Na, pirmiausia, pradėsiu nuo to, kokia aš dėkinga ir laiminga, jog skaitote. Jog esate. Esate su manimi, su APRILIU. Jūsų žinutės mane įkvepia, leidžia judėti toliau. Jūsų įsigyti drabužiai sukuria naujus. Turbūt čia tikrai meilės laiškas – tiems, su kuriais jau susirašinėjau, kam pakavau siuntinius, rišau kaspinėlius, kedenau šilkinį popierių, penkis kartus perrašiau atvirutę, nes raštas pasirodė kaip penkiamečio. Ačiū. Labiausiai už pasitikėjimą.
Visada širdy nešiojausi kažin kokio Kalėdų stebuklo nuojautą. Kokie magiški yra Kalėdų rytai, kai 6:30 val. dar alpėdama miegu, tamsoje apgraibomis rengdavausi iš vakaro kruopščiai sudėliotus drabužius, sunkiais žingsniais nudunksėdavau laiptais žemyn, kur mano Močiutė, jau visa paklaikusi iš streso, bėginėdavo po namus, o paskui ją sekdavo plaukų lako ir kvepalų debesis. Prišilusioj virtuvėj stebėdavau orkaitėje kepančią antį, kuri lauks mūsų grįžus iš bažnyčios. Žybsinčios eglutės griliandos apšviesdavo dovanas, supakuotas į tą patį popierių, kaip ir pernai bei užpernai. Ne kiekvienais metais per Kalėdas romantiškai snigo – kartais klampodavome per tiurlas ir putras, į veidą krintant šlapdribai. Kartais visos susikibusios už parankių tiesiog įčiuoždavome į bažnyčią, o aš per savo pačios dantų kalenimą nebegirdėdavau kunigo pamokslo. Kartą su mama pabėgom iš mišių, degalinėje pasiėmėm kavos, nuvažiavom prie jūros ir lyg niekur nieko grįžom prie bažnyčios pasiimti Močiutės, pasakiusios, kad pasimetėme minioje.
Buvo ir labai sunkių Kalėdų – be eglutės, be dovanų, be anties, bet su labai daug tikėjimo ligoninės palatoje. Tiek daug, kad tą stebuklą, man rodos, prisišaukiau pati.
Per vienas Kalėdas nusprendžiau pabėgti nuo šeimos ir išvažiuoti į Paryžių. Tada tris paras verkiau iš ilgesio šeimai, baltai mišrainei ir pykčiams virtuvėje, kai nepasidaliname pjaustymo lentelių.
Kalėdų buvo visokių – ir labai gerų, ir siaubingų, ir tragiškų, ir pačių baisiausių. Bet visada jaučiau krislelį magijos.
Prie mūsų šventinio stalo bus žmonių, dėl kurių padaryčiau viską. Visiškai, visiškai viską, nė nemirktelėjusi. Bus žmonių, su kuriais sugebėjome atkurti ryšį po penkerių metų tylos. Bet mes išmokome, kokia stipri yra meilė, ir dabar susitikę niekada netylime. Čiauškame apie apie niekus ir svarbius dalykus, glėbesčiuojamės, truputį apsižodžiuojame, bet čia, na, žinot, žemaitės moterys...
Prie mūsų stalo sėdės ir žmogus, su kuriuo nebeturime ryšio jau gerus ketverius metus. Ir jo niekada nebebus. Jį pamačius man skauda, bet kaskart – vis mažiau. Ir tada, kai per pamaldas reikės išsakyti savo maldas, aš prašysiu gebėjimo atleisti. Nepykti ir nebūti piktai.
Per šias šventes mintimis esu su tais, kuriems Kalėdos būna visokios. Geros ir blogos, sudėtingos, komplikuotos, kažkiek nejaukios, nostalgiškos. Pirmos Kalėdos po skyrybų, po netekčių, po didelių pasikeitimų. Aš apie Jus galvoju, linkiu lengvumo, siunčiu meilę.
R.
Megztukas NERTINIS
