Gulbė ir drakonas

Negaliu apsakyti, kaip gera buvo kurti dideliuose noruose, kur daugiau yra daugiau, be minimalizmo drebuliuko, sklandyti kartu su Veranika ant cukrinio debesies, voliotis po audinio klodus ir saldumą. Vestuvių rytą turėjau garbės aprengti nuotaką, suvarstyti milijoną kilpučių ir palydėti link mylimojo. Nešiau senamiesčio gatvėmis jos suknelę, vis įkvėpdama pritrūkstančio oro nuo vasaros saulėkaitos ir beprotiško grožio. Kokia graži buvo mano gulbė... Jūs neįsivaizduojate, kokia graži. Matyti, kaip mūsų kurta pasaka išsipildo, kaip kiekviena detalė atranda vietą – nuo lengvučio nėrinio rankovių iki rankomis siuvinėto korseto ir mylimųjų inicialų ant suknelės šleifo. Palydėjau Veraniką, išskleidžiau suknelę, nuometą, sparnus ir pasitraukiau už sienos. Žvelgiau, kaip ji eina link būsimo vyro, kaip paliečia jam petį, o šis atsisuka ir negali patikėti jos grožiu. Kaip jis užsidengia rankomis burną iš nuostabos, eina aplink ją ratais, bando pamatyti Veraniką, suknelę, ir Veraniką suknelėje. Dar akimirką pastovėjau už namo kampo ir nuėjau gatvėmis galvodama: Dieve, kaip aš myliu savo darbą, kokia dėkinga esu už šitą magiją, už šias draugystes ir švento subtilumo pamokas.

The end.

Pamenu pirmą susitikimą su Veranika, kaip ji sėdėjo priešais mane gan minkštame fotelyje, bet sėdėjo itin tiesiai - aristokratiška laikysena ir blakstienų plazdėjimas. Pamenu, jos lengvus rankų mostus ir porcelianinę odą, švelnų balsą, skaisčias akis ir ilgus ilgus plaukus. Ji nužengė man iš paveikslo, garbė žodis - iš 18a. romano. Esu skaičiusi apie tokias moteris, bet niekada netikėjau jų egzistavimu. Dėl Veranikos reikia eiti į mūšį, jos dovanotą nosinaitę saugoti užantyje, o jos meilaus žvilgsnio nusipelnyti. Dar pamenu ramybę. Nesakyčiau, jog atsipalaidavimą, bet vidinę ramybę, kuri atsinešama su gimimu. Aš pati, deja, tokios dovanos negavau. Gimiau ne subtili gulbė, kuri grakščiai skleidžia sparnus ir sklendžia vidury ežero, vien savo buvimu kurdama paveikslą. Pati gimiau drakonu, kuris šnypščia ugnimi ir įtūžio akimirką degina kaimus. Ta ugnis neša mane per gyvenimą, prikelia iš nokauto vėl ir vėl, pakelia į orą ir suteikia sparnus. Gal ne gražius, ne grakščius, kiek apdegusius, bet labai stiprius. Ir jei jums reikėtų eiti į karo žygį, juk norėtumėte užnugaryje turėti drakoną, ar ne?

Prisipažinsiu ir pripažinsiu, kad tokio švelnumo ir subtilumo akivaizdoje ne visada žinau, kaip elgtis. Galiu bandyti sulėtinti savo greitakalbę, apsvarstyti žodžius prieš paleidžiant ugnį, suvienodinti kvėpavimą ir patylinti toną... Bet ar tai dar būčiau aš? Nenoriu užgožti gulbių, užguiti ir užspausti. Noriu jas pakelti, išskleisti sparnus, grožėtis ilgais kaklais ir kedenti plunksnas. Trokštu sukurti joms oazę, išleisti į plačius ežerus, tapyti paveikslus, groti „Scene“ (Act II, No. 10) ir jai skambant kurti grožį. Bet, kad ši pasaka būtų su laiminga pabaiga, herojai turi vienas kitą prijaukinti, įsiklausyti ir išgirsti. Rasti bendrą kelią, įveikti kliūtis, įvykdyti užduotis. Kiekvienas atskirai turi išmokti savo pamokas, įžodinti norus ir kartu nukeliauti į saulėlydį. Veranika, mums pavyko!