Dizaineriai, kurie nemėgsta klientų

Apsvarstydama praėjusius metus ėmiau verpti vieną keistą mintį, kuri man jau kuris laikas nedavė ramybės, įkyriai zvimbė ausyje ir skleidė blogą kvapą bendraujant su studentais, stebint kolegas mados industrijoje ir klausantis klienčių patirčių. Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad yra krūva dizainerių, kurie nuoširdžiai nemėgsta klientų?
Mano metų atradimas – dizaineriai, kurie negali pakęsti bendravimo, jiems visiškai neįdomus klientas su visu savo netobulu žmogiškumu, kuris taip toli nuo tobulos grožio idėjos. Kaip razinos gadina vanilinius ledus, vienas mažas plaukelis visą sriubos lėkštę, o kelio druska baltą sniegą paverčia purvina pliurza – taip klientas gadina dizainą. Ar gyventi galima? Taip. Ar malonu? Ne. Kur lenkiu? Kantrybės, tuoj prieisime.

Labai labai retam dizaineriui pasiseka taip, jog jis karjerą pradeda nuo sėdėjimo savo jaukioje studijoje, kuri yra jo vardo mados namuose, atitverta nuo sukabintų drabužių ir klientų zonos, studijos sienos apklijuotos eskizais, o pats dizaineris – paskendęs tarp audinių pavyzdukų bei neišgertų kavos puodelių. Jis piešia, svajoja, dėlioja paveiksliukus, karts nuo karto viltingai atsidūsta ir klesteli ant nedidelės sofos, bandydamas atgauti jėgas, kol asistentė vėduoja jį Vogue žurnalu. Kurdamas dizaineris įsivaizduoja savo idealią klientę: jauną, bet ne per jauną, nuo 173cm ūgio, idealių proporcijų, kojomis, kurios veda į dangų, su vapsvos liemeniu, išraiškingais klubais, bet ne per plačiais, ant kurių dailiai gultų prigludę drabužiai, su standžia krūtine, ne per maža ir ne per didele. Gražaus veido, ilgo kaklo, švelnių veido bruožų. Apie tokią kaip visos, bet taip pat išskirtinę, įdomią, netradicinę, išsilavinusią, protingą, charizmatišką, unikalią, bet universaliai gražią. Ne per gražią. Kuri kaip popieriaus lapas sugertų dizainerio kūrybą, išryškintų ir pabrėžtų, bet neužgožtų. Šiam dizaineriui nereikia bendrauti su klientais, tą daro administratorė. Nereikia galvoti apie reklamą, marketingą – tam yra atskiri žmonės, kurie tik įgyvendina jo idėjas. Ir kartais, labai retai, jei pasitaiko ypatingas užsakovas, dizaineris lėtais judesiais prakapsto eskizų šūsnis, išropoja iš kūrybinio urvo ir trimis rankų mostais, be žodžių, perteikia siuvėjai bei konstruktorei savo idėją. Kol jis tą daro, kažkas iš marketingo skyriaus padaro idealią nuotrauką, kur dizaineris su adatėle burnoje ir centimetrine juostele ant kaklo prie suknelės sega gėlytę. Tobula. Klientė ekstazėje, nes gavo individualaus dėmesio, dizaineris grįžta į savo kūrybinį urvą, iš kurio neišlenda iki kitos tobulos klientės.

Sakysite nesąmonė? Aš sakyčiau daugelio iš mūsų fantazija.

Tai kaip galvojate, kas nutinka, kai dizaineris, svajojantis tik apie idealų žmogų, sutinka tą paprastą, gyvą, tikrą klientę? Kurios krūtys didesnės nei B dydis, viena mažesnė už kitą ir nestovi iškart po raktikauliu. Kurios kojos visai ne ilgos, ji nėra tobulų proporcijų, ne smėlio laikrodis, greičiau obuoliukas ar stačiakampis. Ne iki galo pasitikinti savimi, o prieš dizainerį turi ne tik nusirengti, bet ir papasakoti apie savo tikrus ar įsivaizduojamus trūkumus, kompleksus, netobulumus? Žinot, kas tada nutinka? Dizaineris ima nemėgti savo klientų, nes nežino, ką su jais daryti.

Sutūpusios ant sofos studijoje su klientėmis pasišnekam. Taip moteriškai...Ir ko tik neprisiklausiau ant tos žalios savo sofos: apie pamestas sukneles, neįvykdytus užsakymus prieš pačią svarbiausią progą, siuvėjų komentarus apie kūno formas primatavimo metu, dizainerių bjaurų bendravimą, atšiaurumą, neetišką elgesį ir neprofesionalumą. Žinau, kodėl žmogus ateina pas mane, bet visada įdomu, kodėl neina kitur. Paskutinis klientės atsakymas buvo neįtikimas – ji bijojo. Bijojo eiti pas dizainerę, jautėsi nejaukiai, nesmagiai, nes ribojo biudžetas (kuris, beje, tikrai vidutinis), su ja elgėsi nepagarbiai.

Po šio pokalbio ilgai ir įvairiais kampais voliojau mintį, kodėl taip yra. Ar tai visko perteklius – sėkmės, klientų, užsakymų, suknelių, bendravimo? Ar dizaineriai taip įsimylėję savo viziją, talentą, tą ilgai kurtą kliento paveikslą, jog į visus kitus, netelpančius pro „tobulą“ rakto skylutę, žiūri kaip į nevertus jų dėmesio?

Ši situacija iš tolimos atminties kertelės grąžina vieną prisiminimą:

Mokykloje buvau etatinė skaitovų konkurso dalyvė ir turiu pasakyti, kad buvau tikrai gera. Kaip ir priklauso, turėjau stiprų konkurentą iš gretimos mokyklos, kurį laikiau savo didžiausiu priešu. Mes rungdavomės, kreivai vienas į kitą žiūrėdavome, niekada nesisveikindavome. Jis man niekuo nenusileido, viską darė lyg ir teisingai, labai charizmatiškai, su tinkamomis pauzėmis ir dramatiškais rankų mostais, bet visada kažkas vis būdavo ne iki galo. Jis stovėdavo prieš auditoriją, papūtęs krūtinę, ir mėgaudavosi savimi, saldžiai nurydamas kiekvieną žodį. Žemas balsas atsimušdavo į aktų salės sienas taip ir nepasiekęs klausytojo, nes tas vaikinas buvo pilnas, ne...pertekęs savęs. Gal todėl niekada nelaimėdavo. Ir lygiai taip aš dabar matau daugumą esamų ir būsimų kolegų, kurių darbai užliūliuoja savo vizualumu, bet tik prireikus gyvo kontakto, atsimušama į sieną, o tas ilgai kurtas grožio burbulas subliūkšta. Ar ne šiurpi mintis, jog žmogus gali bijoti ateiti pas specialistą, o išeidamas jaustis dar prasčiau nei prieš tai?

Mes, dizaineriai, esame aptarnavimo sferos darbuotojai. Taip, kūrėjai. Žinoma, profesionalai. Su visa savo patirtimi, stipriu išsilavinimu, iškentėtais eskizais. Ir nors labai egoistiškai norėtumėme, jog dizainas būtų apie mus, deja, jis yra apie klientą. Tad mes – aptarnavimo sferos darbuotojai, atsakingi už kliento patirtį. Čia dabar reikės nuryti gurkšnį rūgšties, bet neretai ta patirtis būna svarbesnė ir už patį dizainą. Mes it padavėjai prabangiam restorane: atnešame patiekalą, paskanindami jį rūpesčiu. Viešbučio administratoriai, kurie kuria jaukumą, tik įžengus pro duris. Konsultantai kvepalų parduotuvėje, kurie įdėmiai klauso, viską kantriai išaiškina, nesusinervina ir neužsiknisa, jei po geros valandos ir šimto skirtingų kvapų debesies niekas nieko taip ir nenupirko. Mes – dizaineriai – kuriame ne tik drabužį, bet ir jausmą, patirtį, laimę suknelės formos.

Praėjusiais metais gavau didžiausią komplimentą per visą savo, kaip dizainerės, istoriją. Klientė minėdama, kodėl pasirinko Aprilį, įvardino, jog jai patiko estetika, darbo etika ir ji jautėsi saugiai. Ir tas „saugiai“ apibrėžia viską, dėl ko dirbu, nurodo man kelią ir patvirtina, jog vizija, kuria gyvenu, yra teisinga.
Klientas nėra visada teisus. Pati esu sutikusi išprotėjusių moterų „bridezilų“, likusi apšaukta, apgauta, negerbusi savo ribų, per jaunystę ir durnumą atidavusi užsakymą išsimokėtinai, dėl klientės nusileidusi į pragarą ir grįžusi atgal, bet nesulaukusi nei ačiū, nei viso gero. Taip pat esu pardavusi paprastas kelnes, bet išeinant sulaukusi apkabinimo, išgirdusi apie save pačių gražiausių dalykų, kurių niekada nebūčiau pastebėjusi pati, o po vienos žinutės, įkvėpta kaip „vilkelis“, sukausi dar gerą pusmetį.

Bet net ir po visų nemalonių ar nuostabių patirčių tikiu – klientas turi teisę jaustis saugus, mylimas, laukiamas ir svarbus.

Karl Lagerfeld

Paco Rabanne

André Courrèges

Yves Saint Laurent

Pierre Cardin