Jei gali nekurti - nekurk

Jau daugiau nei porą savaičių vaikštau su dideliu nerimu krūtinėje. Jis mane spaudžia, slegia ir dusina iki negalėjimo deramai įkvėpti. Vakarais akys darosi sunkios ir skaudžios, lyg pripiltos smėlio, o užmerkusi jas miegui imu ašaroti be priežasties. Dienomis bėgioju nuo siuvėjos iki siuvėjos, blaškausi po audinių parduotuves vis užmiršdama kokį mirtinai svarbų elementą, tada važiuoju atgal, kol mano Vyras piktai bamba mašinoje, grasindamas man, miestui ir savivaldybei, kad duobėse prie „Danesos“ paliks ratus, ir taip tęsiasi be galo – esu Švilpiko dienoje. Dienos pabaigoje susmunku į savo mėgstamiausią fotelį su puodeliu arbatos ir kompiuteriu. Bandau prisivilioti katiną, papildomam jaukumui, bet jis niekada neateina, ir ketinu rašyti. Ketinu, nes neturiu ką pasakyti. Dažniausiai žodžius jaučiu ant pirštų galiukų, jie patys neprašomi lipte limpa prie klaviatūros, bet dabar aš bežodė. Ore užuodžiu dideles ir sudėtingas temas, matau jas kaip bangas, beparsiritančias krantan, jų keteros toli horizonte, bet dar manęs nepasiekia. Tų temų negebu apčiuopti. Jos paprasčiausiai dar ne čia, o aš neturiu daugiau ką pasakyti. Ir dar blogiau – tvirtai tikiu, kad nereikia.

Vieną tokį vakarą, kol priploninusi balsą meiliai šaukiau kis kis kis, kita ranka įnėrusi į Instragramo platybės, užkliuvau už Beatos Tiškevič pasidalinimo apie naujus daiktus. Užspaudusi ekraną vienu pirštu, pritariamai linksėjau, klapsėjau akim ir murmėjau ponosėje: „Taip taip, taip ir yra“, – o noras pasisakyti ėmė nevaldomai pursloti, kaip visada nutinka, kai labiausiai turiu patylėti.
Ir lygiai taip, kaip gyvenime, vis tiek pasisakysiu. Žinot…tas jūros gylio nerimas kyla ne iš kur kitur, kaip noro būti VISUKUO. Pačia geriausia savo versija, produktyviausia dizainere, viską spėjančia ir jau tikrai viską, viską padarančią PATI. VIENA. BE NIEKENO PAGALBOS. Kaip drabužių kūrėja jaučiu didelį spaudimą padaryti bent jau 2 kolekcijas per metus, o idealiu atveju – tarp sezonų į tarpus įkišti po naują modelį. Jaučiu milžinišką sunkią leteną ant savo pečių, kuri spaudžia mane būti produktyviai, transliuoti ir komunikuoti, gaminti gaminti gaminti, kepti suknelę po suknelės. Būtinai paleisti vasaros ir žiemos kolekcijas, o pastarąją parodyti iki Kalėdų, kad tik spėčiau į gruodžio traukinį, kai visi taškosi pinigais. Pasiūlyti 25 dovanų idėjas, geriausia, dar niekada nematytas. Sukurti 5 parduodančias strategijas kiekvienam metų mėnesiui nuo Visų šventųjų iki Motinos dienos.

Ištaikiau retą momentą su mylima drauge puodeliui arbatos centro kavinėje: sėdžiu riebaluota galva, susisukusi ilgas kasas į neišvaizdų kuodą ir pasakoju apie savo pastarojo mėnesio gyvenimą pagreitintu ritmu, o ši tarsteli: „Tai ko toks Aprilis aptilęs?“ Suraukiu antakius nuo jos žodžių ir, kaktos raukšle bandydama sulaikyti slystančią sruogą iš paukščių lizdo ant viršugalvio, piktai atšaunu: „O tavęs pačios nevargina?“ Mažumėlę nepiktai pasiginčijus prisipažįsta, jog beveik visus sekamus prekės ženklus yra paslėpusi nuo vaizdo ir paspaudusi mute. Puikiai suprantu, aš irgi.

O Jums… ne per daug? Ar nepavargstate nuo postų, storių, reelsų, ar neįkrentate į „Tingiu net žiūrėti nuotaiką“?

Komunikuodama nematau prasmės užtvindyti Jusų dešimtimis storių per dieną ir trimis postais per savaitę, šiame informacinio pertekliaus laike dirbtinai kurti turinį ir iš kišenės traukti temą po temos. Ar tikrai norisi matyti mano kelionę nuo sagų parduotuvės iki siuvėjos? Ar taip sukursiu įspūdį, kad kažkas vyksta: kad dirbame rimčiau, kad brandas gyvesnis, ar jis taps svarbesnis?
Man tenka didelė garbė sukurti daiktą, kuris gyvens gyvenimą Jūsų spintoje. Tikrą gyvenimą ir bus dėvimas ne viena proga. O jei viena – labai ypatinga – ir jį apsivilkus bus galima jausti visą mano dėmesį, mūsų sukurtą ryšį, istoriją. Tokį ypatingą daiktą norisi gerbti, saugoti, tausoti ir taisyti. Gal vėliau, išaugus kūnu ar mintimis, padovanoti. Bet jis bus vertas dovanos!

Ar drabužių dizainerė sako, jog Jums nereikia naujų rūbų? Tikrai nesakau. Aišku reikia ir jų norisi. Koks tada būtų mano tikslas? Aš lygiai taip, kaip ir Jūs apsvaigstu ir varvinu seilę grožėdamasi audiniais, kirpimais, įvaizdžiais. Išeinu su nauja suknele kaip naujas žmogus – visa tokia svarbi ir pati sau žavinga. Tačiau šventai tikiu, kad kiekvieno kūrėjo žodyne turėtų būti „saikas“. Ir dar tikiu, kad po mažu, ateina organiško, neperteklinio turinio laikas. Tokio turinio, kuris nevargina, jo nesinori mute’inti, laukiamo, reikalingo.

Mano mylima profesorė dažnai sakydavo: „Jei galite nekurti – nekurkite.“ Ir aš jai taip pritariu!

Dabar atrodo, jog nekurti negaliu. Bet galiu tame ieškoti prasmės ir į kelionę pasiimti Jus kartu.